Muzikos Festivalis „Gaida” 2010

English TranslationClick here for the English translation
Šių metų spalio 22-20 dienomis Vilniuje vyko 20-asis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida”. Tai vienas didžiausių šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje kasmet susilaukiantis įvairių diskusijų ir dažniausiai nepaliekantis abejingų šiuolaikinės muzikos mėgėjų ir profesionalų tarpe. Jau antrą dešimtmetį šis festivalis pateikia lietuvių ir pasaulio menininkų šiuolaikinės muzikos opusus, kurių pasirinkimas iš dalies atskleidžia kultūros kaitą, vienija tam tikrą menininkų ratą ir liudija šiuolaikinės muzikos sklaidos raidą Lietuvoje. Po dvidešimties metų festivalio gyvavimo įsitikiname, jog galvos kraipomos visaip ir į įvairias puses. Kaip ir kiekvienas reiškinys, šis renginys susilaukia daug diskusijų, vieni nusivilia, kiti vis dar atranda, tačiau ir nusivylę ir atradę sudaro tą pačią bendruomenę, kurie šį festivalį laiko vienu svarbiausiu Lietuvos meniniame gyvenime.
Festivalyje buvo pristatyti įvairūs pasaulio ir Lietuvos kompozitorių muzikos darbai. Tarp 43-ių opusų buvo bandoma surasti tam tikras sąsajas, idėjų kaitą, kaip nors išskirti lietuvių savitumą ir pabrėžti jų originalumą viso festivalio kontekste, bei pristatyti vakarų muziką (išgirdome 22 užsienio autorių opusus). Ir iš tikrųjų festivalis pasižymėjo savotiška „lietuviška“ atmosfera, nes renginiui pasibaigus, dažniausiai įsimenami lietuvių muzikos koncertai. Ir ne dėl to, kad kažkas geriau ar blogiau kuria, o todėl, kad mums tai tiesiog labiau artima ir suprantama.
Kaip jau nusistovėjusi tradicija tapusius atidarymo ir uždarymo koncertus, skirtus simfoniniams opusams festivalio eigoje keitė įvairių ansamblių pasirodymai, chorinės muzikos vakaras, opera ir tarpdisciplininio meno kūrinio pristatymas pirmą kartą – „Smėlio laikrodžiai“. Ypatingų akcentų nebuvo, todėl klausytojai rinkosi tarp tradicijomis tapusių koncertų ir naujovių. 10-yje koncertų klausytojai turėjo galimybę išgirsti tiek naujausius opusus, tiek jau klasika tapusius kūrinius.
Festivalio organizatoriai nusprendė pagrindinius vaidmenis suteikti dviems kompozitoriams – 60-imtmetį švenčiančiam Algirdui Martinaičiui ir Fausto Romitelli. Deja, specialių autoriniai kūrybos vakarai pasirodė per didelė prabanga – sureikšmintų kompozitorių kūryba buvo išblaškyta po visą festivalio programą. Simbolika tik tokia, jog Fausto Romitelli kūrinys skambėjo atidarymo koncerte, o Algirdo Martinaičio – uždarymo.

G

Kai kurie festivalio organizavimo įpročiai nesikeičia jau kelinti metai. Festivalio „Gaida“ programos rėmuose – dviejų simfoninių (nacionalinio ir valstybinio) orkestrų koncertai jiems įprastose vietose , t.y. Kongresų rūmuose ir Nacionalinėje filharmonijoje. Tradicinės vietos garantuoja tam tikrą klausytojų kontingentą, bet niekas negarantuoja, jog tai bus įdomu, ar klausytojai pajus, jog viskas turėtų būti susiję, tačiau iš tiesų tai tik šiuolaikinės muzikos fragmentai (atidarymo koncerte net neįspėtum, jog F. Romitelli yra kompozitorius, kuriam skiriamas ypatingas dėmesys šiame festivalyje). Kūriniai ir jų programos nesusiję niekaip, išskyrus atlikėjų sudėtis. Kitaip tariant, kūrinių koncepcijas užgožė nevykusi koncertų programų koncepcija.
Atidarymo koncerte skambėjo trys lietuviškos premjeros bei Fausto Romitelli „Dead City Radio“ ir Johno Adamso „Doctor Atomic Symphony“. Lietuvos valstybiniam simfoniam orkestrui dirigavo Mindaugas Piečaitis. Tarp penkių kūrinių nuskambėjo ir dvi pasaulinės premjeros – Jono Tamulionio „Haiku“ ir Broniaus Kutavičiaus „Balandžio dešimtoji, šeštadienis…“, pastarasis kūrinys skirtas Katynių žudynėms. Vakaro koncerte nuskambėjo labai skirtingas tematikas plėtojantys kūriniai. Nuomonių buvo daug ir įvairių, tačiau Broniaus Kutavičiaus raudas, atliekamas Asmik Grigorian nustelbė vienas įstabiausių XX a. kūrinių „Doctor Atomic Symhony“.
Uždarymo koncertas – tradiciškai Nacionalinėje filharmonijoje. Solistai – Arūnas Statkus, atlikęs Algirdo Martinaičio kitą „Europos periodo parko“ versiją altui ir orkestrui bei violončelininkė Sonia Wieder Atherton, skambinusi vieną naujausių Volfgango Rihmo kūrinių „Versuchung“ violončelei ir orkestrui. Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras atliko dar du kūrinius – Giorgo Batistelli „Snape Skyscape“ dideliam orkestrui ir sempleriui bei pirmą kartą atliktą Algirdo Martinaičio muzikinių vagysčių testamentą – „Le testament musical“. Tiems, kurie ieškojo grynos muzikos atodangų – rado V. Rihmo ir G. Batistelli opusuose, o kiti pasirinko lietuvių muzikos klasiką, tik šį kartą kiek praradusį savo žodžius, mintis, garsus, kitaip tariant, jis tiesiog pasikeitęs.

A

Antrasis vakaras Taikomosios dailės muziejuje pradėjo kamerinės muzikos ciklą, kuris tęsėsi kelis vakarus iš eilės. Tai lyg mažos tyrinėjimų laboratorijos, kur kiekvieno kompozitoriaus bandymas tampa įspūdingesniu nei didelės apimties deklaracijos. Šiuolaikiniai opusai skambėjo būtent taip, kaip ir norisi girdėti šiandien, vakar ar užvakar sukurtą muziką. SMASH ansamblio koncerte atlikti septynių kompozitorių (Joano Riera Robusté, Elenos Mendozos, Salavotres Sciarrino, Helmuto Lachenmanno, Algirdo Martinaičio, Alberto Hortigüela, Briano Ferneyhough) opusai, kuriais garsiniai tyrinėjimai gilino, išlaisvino, trikdė ir veikė klausytojus. Elenos Mendozos partitūra „Lo que nunca dijo nadie“ gitarai, smuikui ir balsams – tai savotiškas žaidimas dviems muzikantams, kai bandoma tiek instrumentais, tiek balsais „užmegzti“ ryšį. Slavatores Sciarrino „Eplorazione del bianco II“ fleitai, klarnetui, gitarai ir smuikui – komplikuotais muzikiniais gestais ieškoma švaros. Labiausiai tą vakarą daugelio laukiamas kūrinys – 1968-ųjų Helmuto Lachenmanno kompozicija „TemaA“ sopranui, smuikui ir violončelei. Kvėpavimas ir jo garsinės išraiškos tampa muzika, o kai autorius suteikė balsui komplikuotesnį vaidmenį, nei tik balso išbandymas ir jo techninių galimybių reprezentacija.
Ansamblis iš Estijos U atliko Helenos Tulves, Salvatores Sciarino, Onutės Narbutaitės, Tatjanos Kozlovos, Fausto Romitelli ir Jarkko Hartikaineno opusus. Kompozicijos atliktos su ypatinga dvasia, kurią kuria ansamblio nariai jau aštuonerius metus. Onutės Narbutaitės opusas „Le linee e i cantorni“ išsiskyrė subtilumu atverti kitas tikroves aliuzijomis, kuri ir daro muziką artimą klausytojui. Fausto Romitelli „Seconda domenica: Omaggio a Gérard Grisey“ fleitai, bosiniam klarnetui, smuikui ir violončelei, sukurtas 2000-aisiais, pasižymėjo sudėtinais garsiniais klodais, jų suartėjimais ir išsisklaidymais, iš viso to pabaigoje liko tik keletas garsų, kuriais ir sukurtas visas judėjimas. Jarrko Hartikaineno kompozicija konstruojama garso spalvomis ir jų formomis. Sudėtingas konstruktas, kuriame „įkalinta“ vidinė emocija, po truputį besiveržianti ir tampa garsine materija.
U ansamblį Menų spaustuvėje pakeitė ICARUS pasirodymas. Koncertas pradėtas Fausto Romitelli partitūra elektrinei gitarai „Trash TV Trance“ Savotiškai atlikėjo Giacomo Baldelli interpretacija privertė susirinkti klausytojus ir dar pasėdėti kelioms ICARUS atliekamoms kompozicijoms. Giorgio Batistelli „Anima“ ir Roberto Vaccos „Sextans Uranine“ pakeitė laisva ansamblio improvizacija Martino Popmili filmui „Cenere“ – niekas nevengė iliustratyviškumo, nes pats filmas buvo pakankamai abstraktus, besikeičiančio ritmo.
Spalio 25-osios vakaro koncerte Vilniaus Rotušėje, kurio metu Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai atliko dar tris lietuviškas pasaulines premjeras – sentimentalumo nestokojantį Jurgitos Mieželytės „Šukės“, viską sujungiančių, išskyrus kompozitorių ir klausytoją Gintaro Sodeikos „SUTAPO“ ir ritmo kaita valdomas struktūras Tomo Kutavičiaus „Aqua Quadrivium“ bei Georgo Crumbo ir Pero Nørgårdo opusus. Georgo Crumbo „Otherwordly Resonances“ ir Pero Nørgårdo „Unenndlischer Empfang“ kūriniai pasirodė visiškai skirtingų koncepcijų ir estetikos, tačiau juos iš viso koncerto kūrinių išskyrė viduje „užkoduota“ muzika.
Daugiau nei 13-ika metų gyvuojantis styginių kvartetas CHORDOS, ypatingai vertinamas šiuolaikinės muzikos autorių, spalio 26-ąją pakvietė į retrospektyvinį lietuvių muzikos vakarą. Atlikti penki skirtingų kartų kompozitorių kvartetai ir fortepijoninis kvintetas, sukurti nuo 1997-ųjų iki 2004-ųjų. Nors retrospektyva galėjo būti ir ilgesnio laikotarpio, bet atlikta muzika buvo itin įvairi: tarp Algirdo Martinaičio „Mirtis ir mergelė“ aliuzijų dramos ir V.V. Jurgučio aiškių, agresyviai nubrėžtų elipsių, nuo Onutės Narbutaitės polifoninės atminties srautų iki Ramintos Šerkšnytės garso ir tylos sąveikų, tarp Ryčio Mažulio apskaičiuotos begalybės ir Remigijaus Merkelio lietuvių sinasteto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos interpretacijų atrandami neįtikėtini skirtumai. Įdomu, jog po ne taip jau seniai atgautos nepriklausomybės, šiuolaikinė lietuvių muzika, atliekama CHORDOS ir pianisto Daumanto Kirilausko, iš ties turi savo istoriją.

I

Vienintelis vakaras skirtas chorinei muzikai, vyko Evangelikų Liuteronų bažnyčioje spalio 25-osios vakarą. Choras JAUNA MUZIKA atliko Jurgitos Mieželytės „O ignis spiritus Paracliti“, Žibuoklės Martinaitytės „Tolumos mėlynumas“, Vaclovo Augustino „The Journey of the Magi“ ir Gérardo Grisey „Les chants de l‘amour“. Kiekvienas kūrinys atskleidė dalelę autorių minčių – nuo šv. Hildegardos Bingenietės paskelbtų 800-ių šimtų metų senumo kūrybos interpretacijos Jurgitos Mieželytės premjeriniame opuse iki meilės žodžių, kuriuos vartoja visi, visame pasaulyje, visomis kalbomis ir išreiškia muzika Gérardo Grisey kompozicijoje. Šį kartą tris pirmuosius nustelbė Gérardo Grisey 1982-1984-ųjų metų darbas „Les chants de l‘amour“ dvylikai balsų ir fonogramai. Autorius, atrodo, buvo jautrus bei subtilus derindamas spektrinės muzikos specifiką ir muziką balsams. Kūrinyje muzikos rašymo technika „nenužudo“ garso grožio, atvirkščiai, kompozitorius itin jautriai ir kartu sudėtingai sujungė balso galimybes ir tam, kad suskurtų muziką, nesekė spektrinės muzikos dogmomis.

D

Spalio 27-osios vakaras skirtas sceniniam veikalui – buvo rodoma opera „Massacre“ penkiems dainininkams, instrumentams ir elektronikai pagal Christopherio Marlowe „Skerdynes Paryžiuje“. Kompozitoriaus Wolfgango Mittererio ir režisieriaus Ludovico Lagarde‘o 2008-ųjų darbas Lietuvoje vertintas kontraversiškai. „Gaidos“ organizatoriai kiekvienais metais skiria nors vieną vakarą sceniniam veikalui, šį kartą tai opera. Vieniems tamsoje ir „šventvagystėse“ paskendusios scenos, minimalios išraiškos priemonės atrodė organiškai sujungtos, kitiems trūko visumos, dar kitiems – tiesiog meno. Operoje buvo išsakyti svarbūs pranešimai žmogui apie jo sugedimą, jo pasimetimus, tačiau šiuolaikinėje operoje vis dar svarbu, kaip tai pasakyta – atskiros detalės atrodė kur kas reikšmingesnės nei visuma.

A

Vienas laukiamiausių „Gaidos“ vakarų spalio 28-ąją pristatytas garso ir vaizdo, laiko ir erdvės teatras „Smėlio laikrodžiai“, kurio autoriai yra kompozitorė Justė Janulytė ir videomenininkas Luca Scarzella. Keturi violončelininkai skirtingais tempais ir grojimo būdais stengėsi įveikti visą instrumento diapazoną nuo aukščiausio iki žemiausio garso, o tie garsai buvo modifikuojami elektronikos. Spalvos buvo visur – tiek statiškoje garso traktuotėje, tiek kiek dinamiškesniame, tačiau taip pat minimalistiniame vaizde. Vaizdas keitė savo pavidalus, tačiau šioje instaliacijoje buvo stengiamasi paneigti iliustratyviškumą, atvirkščiai sukurta organiška jungtis. Kitoks nei instaliacijos koncertas autoriams padėjo generuoti savo idėją vaizdo ir garso laukuose, tačiau žanriniu požiūriu tai tikrai ne teatras, o labiau gyva instaliacija, kurioje tam tikros būsenos pasiekiamos per jungtį to, kas girdima ir regima.

?

Į klausimą ar šiuolaikinė lietuvių muzika egzistuoja, kaip ir atsakyta. Taip pat galima pasigirti, jog Lietuvoje egzistuoja ir viso pasaulio šiuolaikinė muzika. Viskas, apskaičiuota, veik pusė su puse, kaip, pavyzdžiui, festivalio išskirti kompozitoriai – Fausto Romitelli ir Algirdas Martinaitis. Ir vis dėl to, tyliai buvo nuspręsta, jog A. Martinaitis atsiskleidė ne taip, o F. Romitelli kūrybos išskleidimui pritrūko šiek tiek daugiau dėmesio – jo kūriniai išsiskyrė, bet kartu pasimetė tarp daugybės ansamblių ir orkestrinių kūrinių.
Dešimt koncertų ir 9-ios pasaulinės premjeros iš kurių nei vienos pasaulinės. Gal ir gerai, šį kartą išgirdom daug lietuviškos muzikos, kuri sukūrė ne tokį ir gerą įspūdį ne apie muziką, o organizatorius. Geros muzikos pakanka, tačiau šio festivalio koncertų koncepcijoms ne tik idėjų, bet ir žmonių trūksta.
Lietuvių muzika pristatyta iki pat jauniausios kartos, tačiau gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog tik tokia muzika buvo ir yra. Trūksta gilesnės kartų, stilių analizės, gal koncertų programas rengti pagal zodiako ženklus?
„Gaidos“ organizatoriam reikėtų pripažint, jog mūsų muzikos istorija nėra labai įdomi, tačiau įdomiausia, kad ji mūsų, ir, kad, pavyzdžiui, nepriklausomybės 20-metis meno sferoje pasimiršo, niekas nežino, kas darėsi 1990-aisiais iš tiesų su mūsų meno žmonėmis. Dėka muzikologės Rūtos Stanevičiūtės surengto seminaro spalio 27-ąją (t.y. kaip tik festivaliui „Gaida“ įgavus pagreitį) „1990-ieji: paralelinės tikrovės / subjektyvūs pasakojimai“ metu buvo pasakojamos istorijos apie kultūros situaciją Lietuvoje prieš du dešimtmečius. Renginyje pasirodę liudininkai nuramino savo istorijomis ir patvirtino, jog buvo ir įdomesnių faktų to meto gyvenimus ir kūrybas nei dabar bandoma mums įbrukti akademiniuose koncertuose, kuriuose nei gero humoro jausmo, nei koncepcijos.
Pagaliau išklausius paskutiniuosius „Gaidos“ festivalio kūrinius Nacionalinėje filharmonijoje liko tik nuovargis, kurs galėjo baigtis ir geriau. Po kiek laiko vis išnyra koks motyvas ar tai, ko pats nesušvilpautum, tačiau kažkas šiame festivalyje lietuviško yra – vis kažkokie trukdžiai ir kompleksai, kad esam per maži, kad Pasaulio muzikos dienų nepakartosim „Gaidoje“. Juk niekas nebeprašo nustebint ar pasivyti Vakarus, o reikalauja parodyti tai, kas priartina prie kokios tai tiesos.

Ieva Buinevičiūtė

Photos by Edvardas Volginas (“Gaida“ archive )

This entry was posted in Events, Lietuvių. Bookmark the permalink. Post a comment or leave a trackback: Trackback URL.

2 Comments

  1. Agrastas
    Posted February 3, 2011 at 9:13 pm | Permalink

    Miela Ieva, jūsų straipsnelyje yra faktinių klaidų. Viena iš jų – Ž.Martinaitytės chorinė premjera – “Tolumos mėlynumas”, o ne Ignis Paracliti, kaip teigiate. Pastarasis kūrinys parašytas J.Mieželytės. Pradžioje tai išdėstote teisingai, o jau sekančiame sakinyje supainiojate.

  2. Posted February 17, 2011 at 12:32 am | Permalink

    Agrastas, this has been corrected. Thanks very much for pointing this out to us, and our apologies for taking so long to fix it!

    …tai buvo pakoreguota. Labai ačiū už pažymėdamas tai mums, ir mūsų atsiprašome už taip ilgai, siekiant ją išspręsti! (Google Translate)

Post a Comment

Your email is never published nor shared. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

*
*

  • Upcoming Events

    Festival Mixtur 2017

    30 March through 9 April

    http://mixturbcn.com/en/mixtur2017/programa-2017/

    Music by

    Fausto Romitelli
    Jean-Claude Risset
    John Cage

    and many more, including people who are still alive, of course.

    Présences électronique

    14, 15, 16 April

    http://www.inagrm.com/presences-electronique-2017-0

    Most of the names I did not recognize, which makes me even more sad that I cannot attend this year. But you can. And probably should. If you love your ears, attend this festival.

    SIME 2017

    24 – 28 April

    https://www.facebook.com/SIME-689117931140405/

    Probably, though I'm not sure how it is possible, this will be the best SIME yet. Attend. Let me know.

    Echofluxx17

    3-6 May

    http://echofluxx.org/ECHOFLUXX17/index.html

    Opening Performance Orchestra
    Terrible Orchestra
    Echofluxx Ensemble

    And film and more music and more performers. More of everything.

    Monaco Electroacoustique
    4, 5, 6 May

    http://www.academierainier3.mc/fr/electroacoustique/monaco-electroacoustique-2017

    Francis Dhomont
    Horacio Vaggione
    Annette Vande Gorne
    Hans Tutschku
    Robert Normandeau

    And many more. Two festivals that overlap is just cruel. But go to one or the other of these. Monaco or Prague, you choose.

  • Recent Articles

  • Donate to Asymmetry





    • Donations may now be made from anywhere in the world.
      For US residents, all donations to Asymmetry are tax-deductible. Asymmetry has been serving the new music community for almost seven years now. With your help, it can continue its mission indefinitely.
  • Facebook